Notariato raida Europoje

Visa šiandieninio notariato istorija yra susijusi su viešųjų notarų institucijos atsiradimu bei vystymusi. Viešieji notarai – tai notarai, veikę valstybinės ar bažnytinės valdžios vardu, kurių sudaryti ar patvirtinti dokumentai turėjo viešojo akto pobūdį. Viešą pobūdį šie aktai įgydavo jau todėl, kad būdavo pasirašyti, patikrinti, užantspauduoti, o dažniausiai ir surašyti notaro. Taigi notariato raidą turėtume apžvelgti dviem kryptimis: aptardami notariato, kaip atskiros institucijos, raidą bei aptardami viešojo dokumento istoriją. Šiuo metu geriausiai yra ištyrinėta Italijos notariato raida, kadangi kaip tik ši šalis yra lotyniškojo notariato lopšys.

Per visą istoriją notarais buvo vadinami ir įvairūs raštininkai, sekretoriai, archyvarai, ir kiti žmonės, dirbę grynai kanceliarinį darbą. Tai nebuvo notarai tikrąja to žodžio prasme. Tai patvirtina ir lotyniškojo termino notarius aiškinimas, kuris iš esmės reiškia stenografą, sutrumpintai užrašantį teksto turinį ir galintį po to jį iššifruoti. Iš šios grupės notarius vėliau susiformavo profesionalių stenografuotojų profesija. Taigi, ne notarius buvo šiandieninio notaro pirmtakas. Apskritai šiandieninės notarų profesijos užuomazgos atsirado gana vėlai, kadangi antikinėje Romoje palyginti ilgai vyravo žodinė teisinių veiksmų atlikimo forma, todėl praktiškai nebuvo poreikio šiai profesijai atsirasti. Apie rašytines prievoles Gajus rašė, kad jos būdingos svetimšaliams. Rašytinis prievolių įforminimo būdas į Romą atėjo iš Graikijos ir helenistinių Rytų (helenizmas – senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorijos laikotarpis, trukęs nuo IV a.pr.m.e. antros pusės, kai Aleksandras Makedonietis pajungė Achemenidų valstybę, iki III m.e.a., kai žlugo Ptolemėjų valdoma helenistinė Egipto valstybė). Taigi, notarinė praktika vystėsi bei rašytinio dokumento reikšmė didėjo helenizmo įtakoje, prie to vėliau prisidėjus ir didėjantiems imperatoriškosios biurokratijos poreikiams. Imperatoriaus administracinio aparato, įvairių kanceliarijų bei archyvų didėjimas sąlygojo tam tikros grupės valdininkų atsiradimą bei padidino rašytinio dokumento reikšmę.

Gana greitai įrodymas, pagrįstas viešo pobūdžio rašytiniu dokumentu, pasidarė svaresnis už liudininkų parodymus. Justiniano laikais praktiškai išnyko žodiniai senosios romėnų teisės aktai. Tokia padėtis stipriai paveikė profesionalių notarų, vadinamų tabbeliones, institucijos atsiradimą. Severų valdymo laikais (III m.e.a.) jie tapo viešo pobūdžio pareigūnais, kontroliuojamais valstybinių įstaigų, o Justiniano valdymo laikotarpiu (IV m.e.a.) – profesionaliais notarais, kuriems veiklos leidimą išduodavo imperatorius savo aktu. Tabelliones kompetencija – tai teisinio pobūdžio dokumentų tvarkymas, įvairių prašymų bei skundų surašymas ir redagavimas, liudytojų parodymų tvirtinimas, testamentų surašymas ir tvirtinimas.

Reikia pastebėti, kad tuo pat metu iš valstybės gyvenimo niekur nedingo ir minėti „notarijai“. Jie padarė gana sėkmingą karjerą imperatoriaus aparate. Praktiškai jie tapo slaptosios imperatoriaus kanceliarijos darbuotojais ir sudarė atskirą valdininkų grupę, vadinamą schola notariorum, kuriai vadovavo primicerius notariorum. Be įvardintų funkcijų, šie žmonės taip pat tvarkė imperatoriaus korespondenciją bei redagavo įsakymų tekstus. Jie taip pat vykdė atsakingas diplomatines užduotis bei dirbo valstybės saugumo institucijose, kur gana dažnai turėjo aukšto rango karininkų laipsnius.

Taigi šiandienos notarų pirmtakais reikia laikyti tabbeliones, nors jie ir nebuvo notarai ta prasme, kuria suprantame juos šiandien. Nors jų veikla ir buvo legitimuota imperatoriaus įsakymu (leidimu) bei sureguliuota specialiomis taisyklėmis, tačiau jų parengti ir pasirašyti dokumentai neturėjo visiškos viešojo dokumento galios, jie užėmė tarpinę padėtį tarp privataus ir viešojo dokumento.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, Italijos žemes užvaldė Ostrogotai ir iš dalies Bizantios imperija. VI a. ją užkariavo Longobardai ir sukūrė savo valstybę, gyvavusią apie du šimtus metų. Romėnams buvo suteiktas nukariautos tautos statusas. Longobardai turėjo nuosavą ir gana gerai išplėtotą teisę, tačiau laikui bėgant ir jie neišvengė romanizacijos, ji aiškiai matyti VIII a. Longobardų karaliaus ediktuose.

Tačiau reikia pabrėžti, kad jie neperėmė tabelliones institucijos, likusios galioti Bizantijos imperijai priklausiusioje Italijos dalyje. Longobardų valstybėje egzistavo raštininkai, vadinami scribae publici arba notarii. Longobardų karalius Ratchis 746 m. pripažįsta, jog dokumentai, sutvarkyti scribae publici, turi pirmumą visų kitų įrodymų atžvilgiu. 773 m. karaliaus dokumentuose atsiranda sąvoka notarius publicus. Šis asmuo jau nėra tik jo surašyto dokumento garantas – tai viešosios valdžios patikėtinis, kurio sudarytas dokumentas turi viešojo dokumento pobūdį. Longobardų valstybėje pamažu išplito privaloma notarinė dokumentų forma (pagrindiniai dokumentai turėjo būti surašyti ir pasirašyti notaro). Taip Longobardų valstybėje buvo žengiami pirmieji žingsniai viešojo notariato link.

Kitas notariato vystymosi etapas – tai laikotarpis, kai Italiją nukariavo frankai. Nors Karolis Didysis 774 m. užkariavo Longobardų karalystę, kurios vietoje atrado Italijos karalystė, tačiau Longobardų karalystės tradicijos išliko visą kitą amžių. Šiuo laikotarpiu notariato istorijai didelę reikšmę turėjo Karolio Didžiojo įsakas, kuriuo jis 781 m. notarus įpareigojo surašinėti teismo posėdžių protokolus, o 805 m. įsakė, kad kiekvienas vyskupas, abatas ar grafas privalo turėti savo notarą. Karolio Didžiojo įpėdiniais Liudvikas ir Lotaras išleido nemažai įsakų, kuriais įpareigojo surašinėti ir tvirtinti testamentus bei pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat nustatė šių dokumentų, tvirtinamų notariškai, autentišką formą. Taip IX-X a. atsirado asmeniniai notarai, galintys surašyti teisinę reikšmę turinčius aktus. Jie veikė konkrečioje teritorijoje, vadovavosi tam tikromis instrukcijomis bei patvirtintais teisinių aktų formuliarų pavyzdžiais.

Šalia šių IX-X a. atsirado ir notarai, turintys karaliaus įgaliojimus, jų veikla neribojama jokios teritorijos atžvilgiu, bei notarai, kurie drauge yra ir teisėjai (notarius et iudex). Dėl tokios evoliucijos X a. praktiškai visoje ItTalijos teritorijoje įsigalėjo iš dalies įstatymais, iš dalies ir paprotine teise pagrįsta nuostata, kad visi teisiniai aktai turi būti surašyti bei patvirtinti notaro.

Per kitus amžius Italijoje ypač pagausėjo notarų, atsirado įvairios jų sąjungos, turinčios savo statusus, reguliuojančius ne tik notarų profesinės veiklos klausimus, bet iš dalies ir kasdienį jų gyvenimą, kiek to reikėjo, kad būtų pateisintas notarų, kaip žmonių, turinčių visuomenės pasitikėjimą, vardas. Pavyzdžiui, visada buvo reikalaujama, kad notarais būtų kilmingi, gerą vardą turintys ir išmanantys teisę žmonės.

XI a. Bolonijos universitetuose prasidėjo romėnų teisės atgimimas. Romėnų teisės atgaivinimo ėmėsi ir glosatorių bei postglosatorių mokyklos, norėdamos praktiškai įgyvendinti romėnų teisinę sistemą. Kaip tik šiuo laikotarpiu notarinis dokumentas galutinai įgijo publica fides (viešo pasitikėjimo) dokumento statusą ir užėmė svarbiausią vietą kitų įrodymų atžvilgiu. Galutinai viešasis notariatas susiformavo XII a. viduryje, kai tiek valstybė, tiek ir bažnyčia pripažino, kad notariškai patvirtintas dokumentas yra viešasis aktas. Gana didelį vaidmenį čia suvaidino popiežiaus Aleksandro III įsakas, kuriuo notariškai patvirtinti dokumentai buvo pripažįstami įrodymais dvasiniuose teismuose. Apskritai tiek imperatoriškasis, tiek ir bažnytinis notariatas itin sparčiai vykstėsi valdant imperatoriui Frydrychui Barbarosai (apie 1159-1190 m.) ir popiežiui Aleksandrui III (1159-1190 m.). Aleksandras III, o kiek vėliau ir vyriausiasis imperatoriaus notaras (nuo 1177 m.) savo dekretais pripažino, kad notariškai patvirtintas ir užantspauduotas dokumentas išsaugo teisinę galią ir po liudytojų mirties. Notariato institucija XII-XIII a. gana intensyviai iš Italijos plito į kitas šalis – Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją, Angliją ir t.t. Šiam plitimui didelę reikšmę turėjo bažnytinis notariatas, nes kaip tik bažnyčios notarai pirmieji peržengė Italijos ribas. XIII a. notariato sistema taip ištobulinta, kad oficialiai kalbama apie šios institucijos aukso amžių.

XIV a. viduryje notarai jau veikė praktiškai visuose pagrindiniuose Vokietijos miestuose. Apskritai notariato reikšmė Europoje didėjo kartu su teritoriniu viduramžių Europos valstybių plėtimusi, kadangi valstybinė valdžia buvo suinteresuota teisinės ir ekonominės apyvartos kontrole. Šiuo laikotarpiu susikūrė gana daug mokyklų, kurių pagrindinis uždavinys – notarų rengimas, decentralizuota notarų skyrimo tvarka. Išryškėjo ir tam tikrų notarų veiklos problemų. Pavyzdžiui, atsirado tam tikra notarų grupė, kurie savo pareigybes tiesiog nusipirkdavo, todėl negalėjo būti ir kalbos apie jų profesionalumą. Vokietijoje minėta problema aktyviai pradėta spręsti 1512 m., Reichstagui patvirtinus notarų mokymo taisykles (Ordnung zur Unterrichtung der offenen Notarien, wie die ihre Aemten ueben sollen).

XV a. notariatas, kaip savarankiška teisinė institucija paplito ir Rusijoje, kurioje notarais negalėjo būti svetimšaliai, o Rusijos teisingumo ministro 1887 m. birželio 7 d. aplinkraščiu – ir žydai. Rusijos senato aiškinimu, notaras apie akto teisėtumą turi spręsti ne tik iš išorinių, bet ir vidinių požymių. Jis privalo įsitikinti, ar šiuo aktu nenorima apeiti įstatymo, turi išsiaiškinti, ar šalys iš tikrųjų laisva valia sudaro sandorį, ar supranta jo svarbą ir pasekmes. Aktas perskaitomas šalims, po to, joms sumokėjus mokesčius, įrašomas į aktų knygą, kurioje pasirašo šalys, liudytojai ir notaras. Prieš patvirtindamas aktą, notaras privalo nustatyti sutartį sudarančių asmenų tapatybę, jų veiksnumą, įsitikinti, ar sutartis neprieštarauja įstatymams, visuomenės moralei, ar nepažeidžia žmonių orumo.

1512 metais buvo patvirtintas įžymusis Bavarijos aktas dėl notariato steigimo, o tik praėjus 157 metams buvo įtvirtintas notariatas Frankfurte-prie-Maino, Kiolno notariatas – tik 1822 m. imperatoriaus aktu. Remiantis 1892 m. kovo 3 d. įstatymu, Vokietijoje notarai tapo valstybės tarnautojais, tačiau negaunantys algos iš valstybės. Jų priežiūrą vykdė teisingumo ministras, o apygardose – rūmų ir apylinkių teismų pirmininkai. 1871 m. liepos 25 d. įstatymu Austrijos notarai buvo skiriami valstybės.

Kaip ir Vokietijoje, taip ir Prancūzijoje notariatas ilgą laiką buvo įtakingos dvasininkijos rankose. Rašytinio dokumento tvirtinamoji galia buvo prilyginama šio dokumento paaukojimu ant altoriaus.

Žmonių jungimasis į sąjungas pagal profesijas, siekiant sureguliuoti tam tikrus profesinės veiklos klausimus, - tai sena tradicija, siekianti viduramžius, kai amatininkai pradėjo jungtis į įvairias gildijas pagal savo profesijas. Notarų vienijimosi į atitinkamą sąjungą (Notarų rūmus) pradžia buvo padaryta Italijoje, vėliau ši tradicija iš jos paplito po visą Europą.

1942 m. spalio 2 d. Buenos Aires mieste (Argentina) buvo įkurta Tarptautinė lotyniškojo notariato sąjunga (Union Internationale du Notariat Latin – UINL). Ši sąjunga – tai pasaulio notarų organizacijų susivienijimas. Jos būstinė yra Buenos Aires mieste. Sąjungos pagrindinė užduotis – notarinės veiklos koordinavimas ir tobulinimas, jos nepriklausomumo stiprinimas tarptautiniu mastu. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, Sąjunga atstovauja notariato institucijai įvairiose tarptautinėse organizacijose (su jomis ji bendradarbiauja kaip nevyriausybinė organizacija), ji dalyvauja stebėtojo teisėmis ir Jungtinių Tautų organizacijos veikloje, inicijuoja įvairių tyrimų, susijusių su notariato veikla, atlikimą, organizuoja tarptautinius kongresus, vykstančius kas treji metai kiekvieną kartą kitoje valstybėje. Lietuvos notariatas vienas pirmųjų Vidurio ir Rytų Europoje buvo priimtas į Tarptautinę lotyniškojo notariato sąjungą jau 1994 m. vasario 11 d.

Kita, jau Europos notariatus vienijanti organizacija, struktūrizuota 1993 metais, yra Europos Sąjungos notariatų taryba (Conseil des Notariats de l‘Union Européenne – CNUE), kurios pilnateisiu nariu Lietuvos notariatas tapo nuo 2004 m. gegužės 1 d.

Lietuvos notarų rūmai

Olimpiečių g. 4, 09237 Vilnius
Kodas 301538058
Tel. (8 5) 261 4757
Faks. (8 5) 261 4660
El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.

Notaras (lot. notarius - greitai rašantis; raštininkas) - asmuo, kuriam pavestos dokumentų, sandorių (pa)tvirtinimo funkcijos ir turintis užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras teisiškai įtvirtina neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir teisinius faktus, užtikrina šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. -- wikipedia.org

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas  funkcijas,  užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. -- LR notariato įstatymas

footer nt es copy Paveldėjimas europoje Paveldėjimas europoje Europos notaru katalogas footer poros footer pazeidziami Prisijungti

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.
© Lietuvos notarų rūmai, 2011. Visos teisės saugomos.