Notariato raida Lietuvoje

Lietuvos notariato ištakų reikia ieškoti XIII amžiuje kartu su Lietuvos valstybės ištakomis. 1253 m. Kulmo vyskupas Henrikas karūnavo Mindaugą Lietuvos karaliumi. Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) paprastai būdavo vienuoliai. Vytenio valdymo laikais (1296-1316) šį darbą dirbo pranciškonai, o, valdant Gediminui (1316-1341), kunigaikščio dvare kaip ekspertai, patarėjai ir raštininkai veikė ir domininkonai. Daug gerų permainų įnešė Vytautas. Jis pertvarkė pačią valstybės raštinę, įsakė išduodamus raštus ar dokumentus registruoti, daryti jų nuorašus. Todėl valstybės raštinėje atsirado du skyriai: viename buvo rašomos privilegijos, registruojami raštai, o kitame – daromi dokumentų nuorašai. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą į teismų funkcijas įėjo ir įvairių juridinių aktų bei sutarčių registravimas, išrašų iš aktų knygų išdavimas, kuriuos tvirtindavo raštininkai, atlikdami notarų pareigas.

1795 m. Lietuvos-Lenkijos Respublika buvo padalinta trečią kartą. Šis istorinis įvykis nulėmė tolesnę Lietuvos teisės raidą, kuri siejosi su Rusijos teise. Buvo įsteigta Vyriausioji valdyba, turėjusi baudžiamąjį, civilinį ir ekonominius skyrius. Aukščiausiąją valdžią vykdė generalgubernatorius. 1864 m. Rusijoje įvykusi teisminė reforma lėmė ir notariato sistemos pertvarkymus. 1886 m. buvo priimtas Notariato įstatymas, kuris įėjo į civilinės teisės sistemas. Remiantis šiuo įstatymu, buvo įsteigta notaro pareigybė. Šie įstatymai liko galioti ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – lietuviško notariato įstatymo nebuvo suspėta parengti.

1888 m. Vilniaus statistikos komiteto duomenimis, Vilniuje gyveno 107 286 gyventojai, o jiems teisines paslaugas teikė 4 notarai.

Pirmasis materialinės teisės šaltinis atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo Rusijos imperijos civiliniai įstatymai, sudarę civilinį kodeksą, paprastai vadinamą X tomu. Tą kodeksą Lietuvai primetė Rusijos valdžia, 1840 m. panaikinusi veikusį Lietuvos Statutą. Nuo to laiko Rusijos civilinis kodeksas veikė Lietuvoje, išskyrus Užnemunės kraštą (Napoleono kodeksas). Palangos apylinkėse, Lietuvai priskirtose iš buvusios Kuršo gubernijos, buvo taikomi carinės Rusijos laikų civiliniai įstatymai Pabaltijo kraštams. Klaipėdos kraštas gyveno pagal Vokietijos civilinius įstatymus.

Tarpukariu didžiojoje Lietuvos dalyje galiojo 1886 m. balandžio 14 d. Rusijos imperijos notariato įstatymas (Položenije o notarialnoj časti, įst. sąvadas, t. XVI, d.1) su vėlesniais šio įstatymo pakeitimais ir papildymais, tačiau būtent šiame laikotarpyje galima rasti laisvo (lotyniškojo) notariato užuomazgų.

1920 m. balandžio 19 d. Kaune vyko pirmasis Lietuvos notarų suvažiavimas, kuriame buvo konstatuota, kad „praktikoje gali sėkmingai ir tikrai visuomenės labui veikti tiktai notarai ne valdininkai“. Suvažiavime nutarta „prašyti p. Teisingumo ministerį notarus valdininkus pakeisti liuosos profesijos visuomenės notarais, įsteigiant notarų korporaciją su taryba priešakyje ir garbės teismu“. Deja, šio notariato raidą nutraukė sovietinė okupacija, tačiau jis vėl atgimė kartu su Lietuvos valstybe.

Tarpukaryje notarai buvo laikomi valdininkais be algos, nes ją užsidirbdavo patys. Notariato struktūrą sudarė notarai bei vyresnysis notaras, juos skyrė ir atleido teisingumo ministras, veiklą prižiūrėjo apygardų teismai. Vyresnysis notaras buvo teismo valdininkas, jo teisės bei skyrimo ir atleidimo tvarka buvo tokia pati kaip ir teismo narių. Vyresnysis notaras 1928 m. turėjo 45 darbuotojus, iš jų 17 etatinių ir 28 laisvai samdomus. Skirdamas notarą, teisingumo ministras nurodydavo ir jo buveinės vietą. Notarais galėjo būti skiriami neteisti pilnamečiai Lietuvos Respublikos piliečiai, išlaikę atitinkamą egzaminą (egzaminų komisijoje būdavo atitinkamos apygardos teismo pirmininkas, prokuroras ir vyresnysis notaras). Notarinius veiksmus notarai galėjo atlikti tik toje apygardos teismo veiklos teritorijoje, kurioje buvo įregistruota jo būstinė. Būtina pabrėžti, jog savo apygardoje jie galėjo atlikti notarinius veiksmus visų į juos besikreipiančių žmonių atžvilgiu (ir tada, kai klientas gyvena kitoje apygardoje). Notarų darbo laikas buvo prilygintas kitų įstaigų valdininkų darbo laikui.

Tarpukario Lietuvoje nebuvo žinoma notarų Garbės teismo institucija. Notarų drausmės bylas nagrinėjo apygardos teismas, kurio teritorijoje veikė notaras. Notarų tvarkomas knygas bei bylas galėjo tikrinti vienas iš apygardos ar apylinkės teismo narių, kuriam tai pavesdavo šio teismo pirmininkas.

Notaras galėjo tvirtinti sandorius, daryti išrašus bei nuorašus, liudyti įvairius pateikiamus aktus, protestuoti vekselius bei čekius, tvirtinti parašų tikrumą, dokumentų pateikimo laiką, faktą, jog asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje teritorijoje ir pan. Aptardami vyresniųjų notarų pareigas, norėtume išskirti tai, kad jie tvarkydavo žmonių, kuriems teismas apribojo veiksnumą, sąrašą.

Notariškai patvirtintas dokumentas turėjo ypatingą galią kitų teismui pateikiamų įrodymų atžvilgiu. Jo negalima buvo paneigti liudytojų parodymais. Tad, apibendrinant tarpukario Lietuvoje veikusio notariato statusą, reikia pasakyti, kad nors notarai ir buvo laikomi valdininkais, tačiau jau matomos ir lotyniškojo notariato užuomazgos (asmeninė turtinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą, algos iš valstybės negavimas).

Vadinasi, šiuo laikotarpiu Lietuvos notariato struktūra išliko tokia pati, bet tik nuo 1938 m. pradėjus veikti Ipotekos įstatymui, vyresniojo notaro pareigybė buvo panaikinta. Notarų skaičių nustatė Teisingumo ministerija, pritarus Vidaus reikalų ir Finansų ministerijoms. 1939 m. Vilniaus apygardoje buvo tik du notarai, tačiau iš viso Lietuvoje dirbo jau 65 notarai.

1940 metais Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, jai buvo primesta valstybinio notariato sistema, kurioje notaras yra valstybės tarnautojas, gaunantis valstybės nustatytą algą ir dirbantis valstybinėje notarų kontoroje, išlaikomoje iš valstybės biudžeto. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1974 m. birželio 26 d. įsaku patvirtino Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinio notariato įstatymą, kuriame nurodyta, kad notariniams veiksmams atlikti Lietuvos TSR turi būti organizuojamos notarinė kontoros, taip pat numatyta notarinių veiksmų atlikimo tvarka. Valstybinio notariato sistema veikė Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu ir pirmuosius dvejus metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kai ekonomikos sistema ėmė veikti laisvos rinkos pagrindu, atsirado būtinybė Lietuvoje reformuoti notariatą.

1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Modernus, laisvasis (arba lotyniškasis) notariatas savo veiklą pradėjo 1992 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus notariato įstatymui. Iki butų privatizavimo pradžios Lietuvoje dirbo 48 notarai, pradėjus privatizavimo procesą jų skaičius buvo padidintas iki 188. 1992 m. lapkričio 24 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatytas 190 notarų, dirbančių reformuotame notariate, skaičius. 1997 m. sausio 20 d. Lietuvos notariate dirbo 193 notarai, o jų nustatytas skaičius – 195). 2004 m. sausio 13 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatytas 280 notarų skaičius. 1993 m. vasario 12 d. įvykęs Lietuvos Respublikos notarų susirinkimas patvirtino Notarų rūmų statutą, išrinko Notarų rūmų prezidiumą, Revizijos komisiją ir Garbės teismą. Notarų ekspertų nuomone, Lietuvos notariato lygis buvo ir yra aukštesnis nei kitose Rytų Europos valstybėse, reforma buvo vykdoma sėkmingai, todėl 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas vienas iš pirmųjų buvo priimtas į Tarptautinę lotyniškojo notariato sąjungą (UINL).

Lotynų notariato sistema garantuoja Lietuvos notariatui laisvą notarų konkurenciją, o tai lemia notaro darbo kokybę; notaras sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas notarų biure vyktų sparčiai; tarp notaro ir kliento susiformuoja abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai; notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo. Tačiau pažymėtina, kad ii 1995 m. birželio 25 d. galiojo dar kelios įstatymo nuostatos, nes 1994 m. kovo 24 d. įstatymu buvo pratęstas kelių 1974 m. Valstybinio notariato įstatymo straipsnių galiojimas. Šiuo įstatymu buvo pratęstos galioti nuostatos, leidžiančios konsulinėms įstaigoms atlikti notarinius veiksmus užsienyje esantiems piliečiams, palikta įvairių pareigų, pavyzdžiui, ligoninėse budinčių gydytojų teisė tvirtinti testamentus ir įgaliojimus. Taip pat buvo suteikta teisė merams ir viršaičiams atlikti tam tikrus notarinius veiksmus iki savivaldybių reformos pabaigos.

Sėkmingai įvykdžius notariato reformą Lietuvoje, Lietuvos notariatui šiuo metu deleguojamos naujos funkcijos. Visa tai dar kartą patvirtina Europos Sąjungos notariatų konferencijos ginamą poziciją, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo ir kad jis turi būti tik tos valstybės pilietis. „Vieno langelio“ principu, šiuo metu įgyvendinamu Lietuvoje, siekiama visų pirma kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius gauti kuo daugiau informacijos ir sugaišti kuo mažiau laiko. Toks pasitikėjimas puikiausiai įrodo notaro reikšmę valstybėje.

Lietuvos notariatas, 2004 m. vasario mėnesį paminėję narystės Tarptautinėje lotyniškojo notariato sąjungoje dešimtmetį, šiuo metu didžiausią dėmesį skiria tarptautinio bendradarbiavimo plėtrai, notarų profesinei etikai, kvalifikacijos kėlimui ir kitiems aktualiausiems šiuolaikinio lotyniškojo notariato klausimais.

Lietuvos notarų rūmai

Olimpiečių g. 4, 09237 Vilnius
Kodas 301538058
Tel. (8 5) 261 4757
Faks. (8 5) 261 4660
El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.

Notaras (lot. notarius - greitai rašantis; raštininkas) - asmuo, kuriam pavestos dokumentų, sandorių (pa)tvirtinimo funkcijos ir turintis užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras teisiškai įtvirtina neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir teisinius faktus, užtikrina šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. -- wikipedia.org

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas  funkcijas,  užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. -- LR notariato įstatymas

footer nt es copy Paveldėjimas europoje Paveldėjimas europoje Europos notaru katalogas footer poros footer pazeidziami Prisijungti

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.
© Lietuvos notarų rūmai, 2011. Visos teisės saugomos.