EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
KONVENCIJA
--------------------------------------
TIC pastaba: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija, iš dalies pakeista protokolu Nr. 11, su papildomais
protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7 yra paskelbta: Žin., 2000, Nr.
96-3016.
--------------------------------------
Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena
Įsigaliojo: 1953 metų rugsėjo 3 dieną pagal 66 straipsnį.(1)
Vyriausybės, šios Konvencijos signatarės, Europos Tarybos
narės,
atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948
metų gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių
deklaraciją;
atsižvelgdamos į tai, jog ši Deklaracija siekia, kad joje
skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
jų būtų laikomasi;
atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo
narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo - ginti ir
toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves;
tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra
teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai
apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita
vertus, jas apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir
jų laikymasis;
būdamos Europos šalių vyriausybės, kurios yra tikros, jog
laikydamosi vienodos nuomonės ir turėdamos politinių tradicijų,
idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios
žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras
Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises, susitarė, kad:
1 straipsnis
Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų
jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas
šios Konvencijos pirmame skyriuje.
____________
(1) Tekstas yra papildytas pagal trečiojo Protokolo,
įsigaliojusio 1970 metų rugsėjo 21 dieną, penktojo Protokolo,
įsigaliojusio 1971 metų gruodžio 20 dieną, ir aštuntojo
Protokolo, įsigaliojusio 1990 metų sausio 1 dieną, nuostatas,
taip pat įtraukus antrojo Protokolo tekstą, kuris pagal šio
Protokolo 5 straipsnio 3 punktą nuo Protokolo įsigaliojimo dienos
(nuo 1970 metų rugsėjo 21 dienos) yra Konvencijos sudedamoji
dalis.
P I R M A S S K Y R I U S
2 straipsnis
1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma
įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant
teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo
numatyta.
2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu
šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos
panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:
a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;
b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam
asmeniui pabėgti;
c) nustatyta tvarka atliekamais teisėtais veiksmais
malšinant riaušes ar sukilimą.
3 straipsnis
Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti
žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis
baudžiamas.
4 straipsnis
1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.
2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar
privalomąjį darbą.
3. Šiame straipsnyje sąvoka "priverstinis ar privalomasis
darbas" negali reikšti:
a) kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti
kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas,
ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;
b) kokios nors karinės tarnybos arba tarnybos, kurios
reikalaujama iš asmenų, atsisakančių nuo karinės tarnybos dėl
įsitikinimų, vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks
atsisakymas yra pripažįstamas;
c) kokios nors tarnybos, atliekamos dėl to, jog tai būtinai
reikia, ar dėl stichinės nelaimės, kai kyla pavojus visuomenės
egzistavimui ar gerovei;
d) kokio nors darbo ar tarnybos, kurie yra įprastinių
pilietinių pareigų dalis.
5 straipsnis
1. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens
neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais
atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:
a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo
teismo sprendimu;
b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad
neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti
kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;
c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų
pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant
padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti
kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį
padaręs;
d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo
auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais
dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo
pareigūnui;
e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią
infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki
asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;
f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad
negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį
deportuoti ar išduoti kitai valstybei.
2. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama
kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas.
3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio
1 (c) punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar
kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti
teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį
nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo. Paleidimas gali būti
sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.
4. Kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar
suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad
neteisingai sulaikytas, kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą
ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.
5. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka
pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių
atlyginimą.
6 straipsnis
1. Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas
ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo
byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir
viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir
nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai,
tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per
visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja
visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo
interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos
šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,
būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų
teisingumo interesus.
2. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu,
laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.
3. Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi
teisę mažiausiai į šias garantijas:
a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba,
kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir
motyvus;
b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti
savo gynybai;
c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties
pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam
gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to
reikalauja teisingumo interesai;
d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų
teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad
gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat
sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;
e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu
jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.
7 straipsnis
1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą,
kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus
įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.
Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri
galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.
2. Šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti
kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų
vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų
tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.
8 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo
asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir
susirašinėjimo slaptumas.
2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi
šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina
demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar
šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią
teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai
ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
9 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos
laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip
pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai,
laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas,
atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.
2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik
tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai
reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai
tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms
apsaugoti.
10 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir
įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei
skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir
nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti
valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar
kino įstaigas.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su
pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų,
sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios
demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio
vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti
kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei
moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti,
užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar
teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.
11 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius
susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat
teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams
ginti.
2. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie
apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir
kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar
visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės
pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar
kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis
nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus
asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar
valstybės valdymo organuose.
12 straipsnis
Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę
tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius
valstybės vidaus įstatymus.
13 straipsnis
Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje
Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia
teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė
einantys oficialias pareigas asmenys.
14 straipsnis
Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir
laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl
lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir
kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės,
priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio
statuso.
15 straipsnis
Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių
iškilo grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti
šalis gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo
įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja
padėties kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės
neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę
teisę.
2. Ši nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui
nuo 2 straipsnio, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo
veiksmų, arba nuo 3, 4 (1 punktas) ir 7 straipsnių.
3. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, pasinaudojusi šia
nukrypimo teise, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos
Generalinį sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie
tokio nukrypimo priežastis. Ji taip pat turi informuoti Europos
Tarybos Generalinį sekretorių, kai šios priemonės nutrauktos ir
Konvencijos nuostatos vėl visiškai vykdomos.
16 straipsnis
Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma
kliūtimi Aukštosioms susitariančioms šalims apriboti užsieniečių
politinę veiklą.
17 straipsnis
Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip
suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę
vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus,
kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje
numatytas teises ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta
šioje Konvencijoje.
18 straipsnis
Apribojimai, leidžiami pagal šią Konvenciją joje skelbiamoms
teisėms ir laisvėms, negali būti taikomi jokiems kitiems tikslams
negu tie, kuriems jie įvesti.
A N T R A S S K Y R I U S
19 straipsnis
Siekiant laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų,
kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje
Konvencijoje, steigiama:
a) Europos žmogaus teisių komisija (toliau vadinama -
Komisija);
b) Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu).
T R E Č I A S S K Y R I U S
20 straipsnis
1. Komisijoje turi būti tiek narių, kiek yra Aukštųjų
susitariančių šalių. Komisijos nariu gali būti tik vienas tos
pačios valstybės pilietis.
2. Komisija turi posėdžiauti plenarinėje sesijoje. Tačiau ji
gali įsteigti kolegijas, iš kurių kiekvieną turi sudaryti ne
mažiau kaip septyni nariai. Šios kolegijos gali nagrinėti pagal
šios Konvencijos 25 straipsnį pateiktas peticijas, kurios gali
būti nagrinėjamos remiantis precedentine teise arba kurios
nekelia posėdžiuose esminių klausimų dėl Konvencijos aiškinimo ar
taikymo. Kolegijos, laikydamosi šio apribojimo ir šio straipsnio
5 punkto nuostatų, vykdo visus Konvencijos Komisijai suteiktus
įgaliojimus.
Komisijos narys, išrinktas nuo Aukštosios susitariančios
šalies, prieš kurią yra pateikta peticija, turi teisę posėdžiauti
kolegijoje, kuriai tokia peticija pateikta.
3. Komisija gali įsteigti komitetus, kurių kiekvieną turi
sudaryti ne mažiau kaip trys nariai, turintys įgaliojimus vienu
balsu skelbti nepriimtiną arba išbrauktą iš savo bylų sąrašo
peticiją, pateiktą pagal 25 straipsnį, jei toks sprendimas gali
būti padarytas be tolesnio nagrinėjimo.
4. Kolegija ar Komitetas gali bet kuriuo metu atsisakyti
jurisdikcijos plenarinės Komisijos naudai, kuri gali taip pat
nutarti, kad būtų jai perduota kiekviena peticija, pateikta
Kolegijai ar Komitetui.
5. Tik plenarinė Komisija gali atlikti šiuos veiksmus:
a) nagrinėti pareiškimus, pateiktus pagal 24 straipsnį;
b) pateikti bylą Teismui pagal 48 straipsnį;
c) nustatyti procedūros taisykles pagal 36 straipsnį.
21 straipsnis
1. Komisijos narius renka Ministrų komitetas absoliučia
balsų dauguma iš sąrašo, kurį sudaro Konsultacinės asamblėjos
biuras; kiekviena Aukštųjų susitariančių šalių atstovų grupė
Konsultacinėje asamblėjoje iškelia tris kandidatus, iš kurių ne
mažiau kaip du turi būti jos piliečiai.
2. Ši procedūra, kiek įmanoma, turi būti taikoma ir sudarant
Komisiją tais atvejais, kai kitos valstybės vėliau tampa šios
Konvencijos dalyvėmis ar užpildomos laisvos vietos.
3. Kandidatai turi būti aukštos moralės ir turi turėti arba
kvalifikaciją, reikalaujamą užimti aukštas teismines pareigas,
arba asmenys, turintys pripažintą kompetenciją spręsti vidaus ar
tarptautinės teisės klausimus.
22 straipsnis
1. Komisijos nariai renkami šešerių metų kadencijai. Jie
gali būti perrenkami. Tačiau iš narių, išrinktų per pirmuosius
rinkimus, septynių kadencija pasibaigs praėjus trejiems metams.
2. Narius, kurių kadencija turi pasibaigti po pirmųjų trejų
metų, išsirenka Europos Tarybos Generalinis sekretorius,
traukiant burtus, iš karto po pirmųjų rinkimų.
3. Siekiant garantuoti, kiek tai įmanoma, kad pusė Komisijos
narių kas treji metai būtų atnaujinama, prieš kiekvienus
artimiausius rinkimus Ministrų komitetas gali nutarti, kad vieno
ar kelių renkamų narių pareigų kadencija truktų ne šešerius
metus, bet būtų ne ilgesnė kaip devyneri ir ne trumpesnė kaip
treji metai.
4. Kai atnaujinamos daugiau nei vienos pareigos ir Ministrų
komitetas taiko ankstesnį punktą, pareigų kadencijas paskirsto
Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš karto po rinkimų.
5. Komisijos narys, išrinktas vietoj kito nario, kurio
pareigų kadencija dar nėra pasibaigusi, turi eiti pareigas likusį
savo pirmtako kadencijos laiką.
6. Komisijos nariai turi eiti pareigas, kol bus pakeisti. Po
pakeitimo jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.
23 straipsnis
Komisijos nariai veikia komisijoje savo vardu. Savo
kadencijos metu jie negali eiti pareigų, kurios nesuderinamos su
jų, kaip Komisijos narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių
pareigų reikalavimais.
24 straipsnis
Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali per Europos
Tarybos Generalinį sekretorių kreiptis į Komisiją dėl to, jog,
jos manymu, kita Aukštoji susitarianti šalis pažeidusi
Konvencijos nuostatas.
25 straipsnis
1. Komisija gali priimti peticijas, Europos Tarybos
Generaliniam sekretoriui adresuojamas kiekvieno fizinio asmens,
nevyriausybinės organizacijos ar grupės asmenų, teigiančių, jog
jie yra aukos šioje Konvencijoje pripažintų teisių pažeidimo,
kurį padarė viena iš Aukštųjų susitariančių šalių, su sąlyga,
jeigu ši Aukštoji susitarianti šalis, kurios veiksmai skundžiami,
yra pareiškusi, kad pripažįsta Komisijos kompetenciją tokias
peticijas priimti. Aukštosios susitariančios šalys, padariusios
tokius pareiškimus, įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai
pasinaudoti šia teise.
2. Tokie pareiškimai gali būti daromi konkrečiam
laikotarpiui.
3. Pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam
sekretoriui, kuris jų nuorašus perduoda Aukštosioms
susitariančioms šalims ir juos skelbia.
4. Komisija vykdys šiame straipsnyje numatytas funkcijas
tada, kai ne mažiau kaip šešios Aukštosios susitariančios šalys
įsipareigos tokiais pareiškimais, padarytais pagal aukščiau
nurodytus punktus.
26 straipsnis
Komisija gali nagrinėti bylą tik po to, kai buvo panaudotos
visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės pagal
visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, ir per šešis
mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.
27 straipsnis
1. Komisija nepriima nagrinėti peticijos, pateiktos pagal 25
straipsnį, jeigu ji yra:
a) anonimiška, arba
b) pagal savo esmę tokia pati byla, kurią Komisija jau
svarstė ar kuri jau buvo perduota kitam tarptautiniam tyrimo ar
ginčo sprendimo organui, ir jeigu peticija nesuteikia jokių
naujų, bylai reikšmingų duomenų.
2. Komisija pripažįsta nepriimtą kiekvieną pagal 25
straipsnį pateiktą peticiją, jeigu ji mano, kad ji nesuderinama
su Konvencijos nuostatomis, aiškiai nepagrįsta arba yra
piktnaudžiavimas peticijos teise.
3. Komisija turi teisę atmesti kiekvieną jai pateiktą
peticiją, jeigu ji laiko ją nepriimtą pagal 26 straipsnį.
28 straipsnis
1. Jei Komisija priima jai paduotą peticiją:
a) ji, siekdama nustatyti faktus, kartu su šalių atstovais
nagrinėja peticiją ir prireikus imasi tyrimo, kurio efektyviam
nagrinėjimui vykdyti suinteresuotos valstybės, pasikeitusios
nuomonėmis su Komisija, privalo sudaryti visas reikiamas sąlygas;
b) ji kartu turi teikti suinteresuotoms šalims paslaugas,
kad byla būtų sureguliuota taikos sutartimi, gerbiant žmogaus
teises taip, kaip jos apibrėžtos šioje Konvencijoje.
2. Jeigu Komisijai pavyksta sureguliuoti bylą taikos
sutartimi, ji suformuluoja pranešimą, kurį siunčia
suinteresuotoms valstybėms, Ministrų komitetui ir Europos Tarybos
Generaliniam sekretoriui dėl to, kad jis būtų paskelbtas. Šiame
pranešime turi būti glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas
sprendimas.
29 straipsnis
Po to, kai Komisija priėmė paduotą peticiją pagal 25
straipsnį, ji vis dėlto gali dviejų trečdalių savo narių balsų
dauguma nutarti tokią peticiją atmesti, jeigu nagrinėjimo metu ji
nustato, kad yra vienas iš 27 straipsnyje numatytų pagrindų
peticijos nepriimti nagrinėti.
Šiuo atveju apie tokį nutarimą turi būti pranešta šalims.
30 straipsnis
1. Komisija gali kiekvienoje procedūros stadijoje nutarti
išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašų, kai aplinkybės verčia
daryti išvadą, jog:
a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos; arba
b) dalykas yra išspręstas; arba
c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos
Komisijos nustatytos priežasties.
Tačiau Komisija turi toliau tirti peticiją, jeigu to
reikalauja šios Konvencijos apibrėžtų žmogaus teisių laikymasis.
2. Jeigu Komisija nutaria išbraukti peticiją iš savo sąrašo
po to, kai ji buvo priimta nagrinėti, tai ji turi suformuluoti
pranešimą ir jame išdėstyti faktus ir nutarimą peticijai
išbraukti, kartu tai motyvuodama. Pranešimas turi būti pasiųstas
šalims, taip pat Ministrų komitetui, Komisija gali jį paskelbti.
3. Komisija gali nutarti atstatyti peticiją savo bylų
sąraše, jeigu ji mano, jog aplinkybės tai pateisina.
31 straipsnis
1. Jeigu peticijos nagrinėjimas neužbaigtas pagal 28
straipsnį (2 punktas) bei 29 arba 30 straipsnius, Komisija turi
suformuluoti pranešimą dėl faktų ir pareikšti savo nuomonę, ar
nustatyti faktai rodo atitinkamos valstybės įsipareigojimų pagal
Konvenciją pažeidimą, Komisijos narių atskiros nuomonės apie tai
gali būti išdėstomos pranešime.
2. Pranešimas turi būti pasiųstas Ministrų komitetui, taip
pat suinteresuotoms valstybėms, kurios neturi teisės jo skelbti.
3. Siųsdama pranešimą Ministrų komitetui, Komisija gali
pateikti tokius pasiūlymus, kuriuos ji mano esant tinkamus.
32 straipsnis
1. Jeigu klausimas pagal šios Konvencijos 48 straipsnį per
tris mėnesius nuo pranešimo pasiuntimo Ministrų komitetui dienos
Teismui neperduodamas, Ministrų komitetas dviejų trečdalių savo
narių, turinčių teisę dalyvauti Komiteto posėdžiuose, balsų
dauguma turi nuspręsti, ar Konvencija buvo pažeista.
2. Gavęs teigiamą atsakymą, Ministrų komitetas turi
nustatyti laikotarpį, per kurį suinteresuota Aukštoji
susitarianti šalis privalo imtis Ministrų komiteto sprendimu
reikalaujamų priemonių.
3. Jeigu suinteresuota Aukštoji susitarianti šalis per
nustatytą laikotarpį nesiėmė patenkinamų priemonių, Ministrų
komitetas nusprendžia 1 punkte numatyta balsų dauguma, kokių
veiksmų reikia imtis pagal jo pirmą sprendimą, ir paskelbti
pranešimą.
4. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja laikyti kaip
joms privalomą kiekvieną sprendimą, kurį Ministrų komitetas gali
priimti taikydamas ankstesnius punktus.
33 straipsnis
Komisijos posėdžiai uždari.
34 straipsnis
Atsižvelgdama į 20 straipsnio 3 punkto ir 29 straipsnio
nuostatas, Komisija priima savo sprendimus dalyvaujančių ir
balsuojančių narių balsų dauguma.
35 straipsnis
Komisijos posėdžiai šaukiami, kai prireikia. Posėdžius
šaukia Europos Tarybos Generalinis sekretorius.
36 straipsnis
Komisija priima savo procedūros taisykles.
37 straipsnis
Komisijos sekretoriatą aprūpina Europos Tarybos Generalinis
sekretorius.
K E T V I R T A S S K Y R I U S
38 straipsnis
Europos žmogaus teisių teismo teisėjų yra tiek, kiek Europos
Tarybos narių. Negali būti dviejų teisėjų, kurie yra tos pačios
valstybės piliečiai.
39 straipsnis
1. Teismo nariai renkami Konsultacinės asamblėjos balsų
dauguma iš Europos Tarybos narių iškeltų asmenų sąrašo;
kiekvienas narys iškelia tris kandidatus, iš kurių ne mažiau kaip
du turi būti tos valstybės piliečiai.
2. Tokios pat procedūros, kiek įmanoma, privalu laikytis
papildant Teismo sudėtį, kai priimami nauji Europos Tarybos
nariai, taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.
3. Kandidatai turi būti aukštos moralės ir turėti
kvalifikaciją, kurios reikia aukštoms teisminėms pareigoms
užimti, ar būti teisininkai, turinys pripažintą kompetenciją.
40 straipsnis
1. Teismo nariai renkami devynerių metų kadencijai. Jie gali
būti perrenkami.Tačiau iš narių, išrinktų per pirmuosius
rinkimus, keturių kadencija baigiasi po trejų metų, o kitų
keturių narių kadencija baigiasi po šešerių metų.
2. Narius, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų ir
šešerių metų, renka Europos Tarybos Generalinis sekretorius,
traukiant burtus, tuoj pat po pirmųjų rinkimų.
3. Siekdama laiduoti, kiek tai įmanoma, kad trečdalis Teismo
narių būtų atnaujinta kas treji metai, Konsultacinė asamblėja
gali nutarti prieš rengiant artimiausius rinkimus, kad vieno ar
daugiau renkamų narių pareigų kadencijos terminas turi būti
kitoks negu devyneri metai, tačiau ne ilgesnis kaip dvylika ir ne
trumpesnis kaip šešeri.
4. Kai reikia daugiau kaip vienos kadencijos ir Konsultacinė
asamblėja taiko ankstesnį punktą, pareigų kadencijas nustato
Europos Tarybos Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš
karto po rinkimų.
5. Teismo narys, išrinktas, kad pakeistų narį, kurio pareigų
kadencija nepasibaigia, turi eiti pareigas likusį jo pirmtako
kadencijos laiką.
6. Teismo nariai eina pareigas, kol nebus pakeisti. Kai būna
pakeisti, jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.
7. Teismo nariai dirba Teisme savo vardu. Savo kadencijos
metu jie negali eiti jokių pareigų, nesuderinamų su jų, kaip
Teismo narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių pareigų
reikalavimais.
41 straipsnis
Teismas renka savo prezidentą ir vieną ar du viceprezidentus
trejų metų kadencijai. Jie gali būti perrenkami.
42 straipsnis
Teismo nariai už kiekvieną darbo dieną turi gauti
atlyginimą, kurį nustato Ministrų komitetas.
43 straipsnis
Kiekvienai Teismui pateiktai bylai nagrinėti turi būti iš
devynių teisėjų sudaroma kolegija. Joje turi dalyvauti ex officio
kolegijos narys teisėjas kiekvienos suinteresuotos valstybės
pilietis arba, jeigu tokio nėra, jos pasirinktas asmuo, kuris
turi dalyvauti teisėjo teisėmis; kitų teisėjų pavardes pasirenka
prezidentas, prieš pradedant nagrinėti bylą, nutraukiant burtus.
44 straipsnis
Tik Aukštosios susitariančios šalys ir Komisija turi teisę
pateikti bylą Teismui.
45 straipsnis
Teismo jurisdikcija apima visus šios Konvencijos aiškinimo
bei taikymo klausimus, kuriuos Aukštosios susitariančios šalys ar
Komisijos pateikia jam pagal 48 straipsnį.
46 straipsnis
1. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali bet kuriuo
metu pareikšti, jog ji pripažįsta kaip privalomą ipso facto, be
specialaus susitarimo, Teismo jurisdikciją visose bylose,
susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu bei taikymu.
2. Aukščiau minėti pareiškimai gali būti padaryti be jokių
išlygų arba vienų ar kitų Aukštųjų susitariančių šalių
abipusiškumo pagrindais, arba konkrečiai nurodytam laikotarpiui.
3. Šie pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam
sekretoriui, kuris jų nuorašus siunčia Aukštosioms
susitariančioms šalims.
47 straipsnis
Teismas gali svarstyti bylą tik po to, kai Komisija
pripažino, kad jos pastangos draugiškai sureguliuoti ginčą per 32
straipsnio numatytą trijų mėnesių laikotarpį buvo nesėkmingos.
48 straipsnis
Su sąlyga, kad bent viena suinteresuota Aukštoji
susitarianti šalis arba suinteresuotos Aukštosios susitariančios
šalys, jeigu jų yra daugiau kaip viena, sutikusios su Teismo
privalomąja jurisdikcija, arba, jeigu taip nėra, tai
suinteresuotos Aukštosios susitariančios šalies sutikimu, jeigu
jų yra bent viena, arba jeigu jų, tokių sutinkančių, yra daugiau
kaip viena, bylą Teismui gali pateikti:
a) Komisija;
b) Aukštoji susitarianti šalis, kurios pilietis teigia, kad
yra pažeidimo auka;
c) Aukštoji susitarianti šalis, kuri perdavė bylą Komisijai;
d) Aukštoji susitarianti šalis, prieš kurią yra paduotas
skundas.
49 straipsnis
Jei kyla ginčas dėl to, ar Teismas turi teisę spręsti
konkrečią bylą, klausimą išsprendžia pats Teismas.
50 straipsnis
Jeigu Teismas nustato, jog sprendimas ar priemonės, kurių
ėmėsi teismo ar kokie nors kiti Aukštosios susitariančios šalies
organai, visiškai arba iš dalies prieštarauja įsipareigojimams
pagal šią Konvenciją, taip pat jeigu šios šalies vidaus teisė
leidžia tik iš dalies atlyginti šio sprendimo ar priemonių
pasekmes, tai prireikus Teismas gali teisingai patenkinti
nukentėjusios šalies reikalavimus.
51 straipsnis
1. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas.
2. Jeigu visas sprendimas arba jo dalis neišreiškia teisėjų
vieningos nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti savo
atskirą nuomonę.
52 straipsnis
Teismo sprendimas yra galutinis.
53 straipsnis
Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja vykdyti Teismo
sprendimus bylų, kurių jos yra šalys.
54 straipsnis
Teismo sprendimas siunčiamas Ministrų komitetui, kuris
prižiūri jo vykdymą.
55 straipsnis
Teismas nustato savo procedūros taisykles.
56 straipsnis
1. Pirmieji Teismo narių rinkimai įvyks po to, kai Aukštųjų
susitariančių šalių pareiškimų, minimų 46 straipsnyje, skaičius
bus aštuoni.
2. Jokia byla negali būti pateikta Teismui iki pirmųjų
rinkimų.
P E N K T A S S K Y R I U S
57 straipsnis
Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, gavusi Europos
Tarybos Generalinio sekretoriaus paklausimą, paaiškina, kokiu
būdu jos vidaus teisė garantuoja šios Konvencijos kiekvienos
nuostatos veiksmingą įgyvendinimą.
58 straipsnis
Europos Taryba atlygina Teismo ir Komisijos išlaidas.
59 straipsnis
Komisijos nariai ir Teismas savo funkcijų atlikimo metu turi
privilegijų ir imunitetų, numatytų Europos Tarybos statuto 40
straipsnyje ir susitarimuose, sudarytuose pagal šį straipsnį.
60 straipsnis
Niekas šioje Konvencijoje negali būti aiškinama kaip
apribojimai ar nukrypimai nuo kokių nors žmogaus teisių ar
pagrindinių laisvių, kurios garantuojamos pagal kurios nors
Aukštosios susitariančios šalies įstatymus ar kokį nors kitą
susitarimą, kurio šalis ji yra.
61 straipsnis
Niekas šioje Konvencijoje neapriboja Ministrų komiteto
įgaliojimų, kuriuos jam suteikęs Europos Tarybos statutas.
62 straipsnis
Aukštosios susitariančios šalys sutinka, kad jos, išskyrus
specialų susitarimą, nesinaudos kitomis sutartimis, susitarimais
ar deklaracijomis, galiojančiomis jų tarpusavio santykiuose dėl
to, kad, pateikdamos peticiją, spręstų ginčą, kilusį dėl šios
Konvencijos aiškinimo ar taikymo, kitokiomis ginčo sprendimo
priemonėmis negu tos, kurios numatytos šioje Konvencijoje.
63 straipsnis
1. Kiekviena valstybė Konvencijos ratifikavimo metu arba
kada nors vėliau gali pareikšti, pranešdama apie tai Europos
Tarybos Generaliniam sekretoriui, kad Konvencijos galioja visoms
ar kai kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji
atsako.
2. Konvencija pradeda galioti pranešime nurodytoje
teritorijoje ar teritorijose, praėjus 30 dienų po to, kai šį
pranešimą gavo Europos Tarybos Generalinis sekretorius.
3. Šios Konvencijos nuostatas taikant tokioms teritorijoms,
reikia tinkamai atsižvelgti į vietinius poreikius.
4. Kiekviena valstybė, padariusi pareiškimą pagal šio
straipsnio 1 punktą, gali bet kada vėliau po tokio pareiškimo
paskelbti dėl vienos ar kelių teritorijų, apie kurias kalbama
šiame pareiškime, kad ji pripažįsta Komisijos kompetenciją
priimti peticijas iš fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų
ar asmenų grupių pagal šios Konvencijos 25 straipsnį.
64 straipsnis
1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba
deponuodama savo ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl
kurios nors atskiros Konvencijos nuostatos, jei kuris nors tuo
metu jos teritorijoje galiojąs įstatymas neatitinka tos
nuostatos. Bendro pobūdžio išlygos pagal šį straipsnį
neleidžiamos.
2. Kiekvienoje išlygoje, padarytoje pagal šį straipsnį, turi
būti glaustai išdėstytas atitinkamas įstatymas.
65 straipsnis
1. Aukštoji susitarianti šalis gali denonsuoti šią
Konvenciją tik praėjus penkeriems metams nuo tos datos, kai ji
tapo jos dalyve, ir šešiems mėnesiams po pranešimo, pasiųsto
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui, kuris praneša apie tai
kitoms Aukštosioms susitariančioms šalims.
2. Toks denonsavimas neatleidžia Aukštosios susitariančios
šalies nuo jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno
akto, kuris galėjo tokius įsipareigojimus pažeisti ir kuris
galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.
3. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, kuri nustos būti
Europos Tarybos nare, tomis pačiomis sąlygomis nustos būti ir
šios Konvencijos šalimi.
4. Konvencija gali būti denonsuota pagal ankstesnių punktų
nuostatas dėl kiekvienos teritorijos, kuriai jos veikimas buvo
išplėstas pagal 63 straipsnio sąlygas.
66 straipsnis
1. Ši Konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos narėms.
Ji turi būti ratifikuojama. Ratifikaciniai raštai deponuojami
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.
2. Ši Konvencija įsigalioja deponavus dešimtą ratifikacinį
raštą.
3. Toms valstybėms, kurios ratifikuos šią Konvenciją po jos
įsigaliojimo, ji įsigalios joms deponavus savo ratifikacinius
raštus.
4. Europos Tarybos Generalinis sekretorius turi pranešti
visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie
ją ratifikavusias valstybes ir apie visus vėliau gautus
ratifikacinius raštus. Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną
Romoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai
autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas
Europos Tarybos archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti
kiekvienai signatarei patvirtintus nuorašus.
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
KONVENCIJOS, SUTEIKUSIOS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ
TEISMUI KOMPETENCIJĄ TEIKTI KONSULTACINES IŠVADAS,
ANTRASIS PROTOKOLAS
Strasbūras, 1963 metų gegužės 6 diena
Įsigaliojo: 1970 metų rugsėjo 21 dieną pagal 5 straipsnį.
Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,
atsižvelgdamos į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasirašytos
1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, nuostatas, ypač į 19
straipsnį, pagal kurį kartu su kitomis organizacijomis įkurtas ir
Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu);
būdamos įsitikinusios, kad yra tikslinga pripažinti Teismui
kompetenciją tam tikromis sąlygomis teikti konsultacines išvadas,
susitarė:
1 straipsnis
1. Ministrų komiteto prašomas, Teismas gali teikti juridinio
pobūdžio konsultacines išvadas, susijusias su Konvencijos ir jos
Protokolų aiškinimu.
2. Šios išvados netaikomos klausimams apie teisių ir
laisvių, numatytų Konvencijos pirmame skyriuje ir jos
Protokoluose, turinį ir apimtį, taip pat kitiems klausimams,
kuriuos Komisija, Teismas ar Ministrų komitetas galėtų paliesti
nagrinėdami Konvencijoje numatytus Teismo nutarčių ar
nuosprendžių apskundimo pareiškimus.
3. Ministrų komiteto sprendimas prašyti Teismo konsultacinės
išvados priimamas dviejų trečdalių dalyvavusių posėdyje tikrųjų
Komiteto narių balsų dauguma.
2 straipsnis
Teismas nusprendžia, ar Ministrų komiteto prašymas duoti
konsultacinę išvadą neišeina už jo kompetencijos, numatytos šio
Protokolo 1 straipsnyje, ribų.
3 straipsnis
1. Prašymas duoti konsultacinę išvadą svarstomas Teismo
plenariniame posėdyje.
2. Teismo išvada turi būti pagrįsta.
3. Jei konsultacinė išvada nevisiškai ar tik iš dalies
išreiškia visų teisėjų nuomonę, kiekvienas teisėjas turi teisę
prie teksto pridėti savo atskirą raštišką nuomonę.
4. Teismo konsultacinė išvada siunčiama Ministrų komitetui.
4 straipsnis
Teismas, naudodamasis Konvencijos 55 straipsnio suteiktais
įgaliojimais, gali, jei manys, kad reikia, nustatyti tokias
taisykles ir tokią procedūrą, reikalingas šio Protokolo tikslams
pasiekti.
5 straipsnis
1. Šis Protokolas atviras pasirašyti kiekvienai valstybei,
Europos Tarybos narei, Konvencijos signatarei, kurios gali
prisijungti prie Protokolo:
a) pasirašydamos ratifikacinius raštus ar priėmimo
dokumentus be išlygų;
b) pasirašydamos ratifikacinius raštus arba priėmimo
dokumentus su išlygomis, o paskui ratifikuodamos ar priimdamos
juos.
Ratifikaciniai raštai, priėmimo dokumentai bus deponuoti
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.
2. Šis Protokolas įsigalios po to, kai visos valstybės,
Konvencijos dalyvės, taps ir Protokolo šalimis pagal šio
straipsnio 1 punkto nuostatą.
3. Nuo šio Protokolo įsigaliojimo dienos 1, 2, 3 ir 4
straipsniai bus traktuojami kaip Konvencijos sudedamoji dalis.
4. Europos Tarybos Generalinis sekretorius praneš visoms
Tarybos narėms apie:
a) kiekvieną ratifikavimą ar priėmimą be išlygų;
b) kiekvieną ratifikavimą ar priėmimą su išlygomis;
c) visų ratifikacinių raštų ar priėmimo dokumentų
deponavimą;
d) šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal šio straipsnio 2
punktą.
Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, atitinkamai
įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
Sudarytas 1963 metų gegužės 6 dieną Strasbūre anglų ir
prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas ir Europos Tarybos
archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
KONVENCIJOS GARANTUOJANT KAI KURIAS KITAS TEISES IR LAISVES,
BE TŲ, KURIOS NURODYTOS KONVENCIJOJE IR PIRMAJAME JOS
PROTOKOLE,
KETVIRTASIS PROTOKOLAS
Strasbūras, 1963 metų rugsėjo 16 diena
Įsigaliojo: 1968 metų gegužės 2 dieną pagal 7 straipsnį.
Vyriausybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo
signatarės,
nusprendė imtis reikiamų priemonių siekdamos garantuoti
kolektyvines pastangas kai kurioms teisėms ir laisvėms
įgyvendinti, be tų, kurios įtrauktos į Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos
Konvencija), pasirašytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje,
pirmą skyrių ir Konvencijos pirmojo Protokolo, pasirašyto 1952
metų kovo 20 dieną Paryžiuje, 1, 2 ir 3 straipsnius,
susitarė:
1 straipsnis
Niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus
neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės.
2 straipsnis
1. Kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės
teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai
pasirinkti savo gyvenamąją vietą.
2. Kiekvienas turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies,
tai pat iš savosios.
3. Aukščiau minėtoms teisėms negali būti taikomi jokie
apribojimai, be tų, kuriuos numato įstatymai ir kurių reikia
demokratinėje visuomenėje valstybės saugumui arba viešajai
tvarkai palaikyti, užkirsti kelią nusikalstamumui, gyventojų
sveikatai ar dorovei arba kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
4. 1 punkte numatytos teisės taip pat gali būti atskirose srityse
apribotos. Šie apribojimai vykdomi pagal įstatymą, jei to
reikalauja arba pateisina demokratinės visuomenės viešieji
interesai.
3 straipsnis
1. Niekas negali būti ištremtas imantis individualių ir
kolektyvių priemonių iš šalies, kurios pilietis jis yra.
2. Niekam negali būti atimta teisė įvažiuoti į valstybės,
kurios pilietis jis yra, teritoriją.
4 straipsnis
Kolektyviai išsiųsti užsieniečius draudžiama.
5 straipsnis
1. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, pasirašydama ar
ratifikuodama šį Protokolą arba kada nors vėliau, gali pateikti
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui pareiškimą su
išdėstytomis priemonės, kuriomis jis įsipareigoja šio Protokolo
nuostatas taikyti tose teritorijose, už kurių tarptautinius
santykius ji yra atsakinga.
2. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, kuri pateikė tokį
pareiškimą pagal ankstesnį punktą, gali kartais siųsti naujus
pareiškimus, pakeisdama jais ankstesnių pareiškimų sąlygas arba
nutraukdama šio Protokolo nuostatų taikymą kurioje nors
teritorijoje.
3. Pareiškimas, parengtas pagal šį straipsnį, bus
traktuojamas kaip padarytas pagal Konvencijos 63 straipsnio 1
punktą.
4. Kiekvienos valstybės teritorija, kurioje šis Protokolas
taikomas pagal jo ratifikacinius raštus ar priėmimo dokumentus,
ir kiekviena teritorija, kurioje Protokolas taikomas pateikus tai
valstybei pareiškimą pagal šį straipsnį, laikomos savarankiškomis
teritorijomis taikant 2 ir 3 straipsnius valstybės teritorijai.
6 straipsnis
1. Aukštosios susitariančios šalys laikys šio Protokolo 1,
2, 3, 4 ir 5 straipsnius papildomais Konvencijos straipsniais ir
visos Konvencijos nuostatos bus atitinkamai pagal tai taikomos.
2. Tačiau asmens teisė kreiptis pagalbos, pripažinta
pareiškimu, padarytu pagal Konvencijos 25 straipsnį, arba Teismo
privalomosios jurisdikcijos pripažinimas pareiškimu, padarytu
pagal Konvencijos 46 straipsnį, negalios šiam Protokolui tol, kol
Aukštoji susitarianti šalis nepareikš, jog pripažįsta aukščiau
minėtą jurisdikciją visiems - 1, 2, 3 ir 4 - Protokolo
straipsniams arba kai kuriems iš jų.
7 straipsnis
1. Šis Protokolas atviras pasirašyti Europos Tarybos narėms,
Konvencijos signatarėms; jis bus ratifikuotas kartu su Konvencija
arba ją jau ratifikavus. Jis įsigalios, kai bus deponuotas
penktasis ratifikacinis raštas. Toms valstybėms, kurios
ratifikuos Protokolą po jo įsigaliojimo, jis įsigalios nuo
ratifikacinių raštų deponavimo dienos.
2. Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos
Generaliniam sekretoriui, kuris informuoja savo nares, kurios
valstybės ratifikavo Protokolą.
Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, savo vyriausybių
atitinkamai įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
Sudarytas 1963 metų rugsėjo 16 dieną Strasbūre anglų ir
prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas Europos Tarybos
archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS
SEPTINTASIS PROTOKOLAS
Strasbūras, 1984 metų lapkričio 22 diena
Įsigaliojo: 1988 metų lapkričio 1 dieną pagal 9 straipsnį.
Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,
pasiryžusios imtis visų reikiamų priemonių siekdamos
kolektyviai garantuoti tam tikras teises ir laisves, numatytas
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje
(toliau vadinamoje Konvencija), pasirašytoje 1950 metų lapkričio
4 dieną Romoje,
susitarė:
1 straipsnis
1. Užsienietis, teisėtai gyvenantis kurios nors valstybės
teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant sprendimą, priimtą
pagal įstatymą. Jis turi turėti galimybę:
a) pateikti argumentą prieš savo išsiuntimą;
b) reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; ir
c) dėl to reikalauti, kad būtų pristatytas kompetentingam
valdžios organui arba tokio organo specialiai paskirtiems
asmenims.
2. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies neįvykdžius šio
straipsnio 1 punkto a, b ir c nuostatų tada, kai šis išsiuntimas
būtinas viešajai tvarkai palaikyti ir grindžiamas nacionalinio
saugumo sumetimais.
2 straipsnis
1. Kiekvienas asmuo, teismo apkaltintas nusikaltimo
padarymu, turi teisę reikalauti, kad jo pripažinimą kaltu ir
nuteisimą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Šios teisės
įgyvendinimą, taip pat šio įgyvendinimo pagrindus nustato
įstatymas.
2. Šiai teisei gali būti taikomos išimtys lengvesnių
nusikaltimų atvejais, kai tai numatyta įstatymo arba kai
atitinkamas asmuo buvo nuteistas pirmojoje teismo instancijoje
aukštesnės teismo instancijos, arba jeigu jis buvo pripažintas
kaltu ir nuteistas po to, kai buvo išnagrinėtas apeliacinis
skundas dėl jo išteisinimo.
3 straipsnis
Jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu
nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, vėliau nuosprendis
panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors
nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, kad
teismas padarė klaidą, tai asmuo, nubaustas pagal šį nuosprendį,
gaus kompensaciją pagal įstatymą arba praktiką, galiojančią
atitinkamoje valstybėje, jeigu nebus įrodyta, kad minėtoji
nežinoma aplinkybė atitinkamu laiku nebuvo išaiškinta vien tik
arba iš dalies dėl jo kaltės.
4 straipsnis
1. Niekas neturi būti antrą kartą persekiojamas ir
baudžiamas tos pačios valstybės už nusikaltimą, už kurį jis jau
buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos
valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą.
2. Aukščiau išdėstyto punkto nuostatos nedraudžia atnaujinti
proceso pagal tos valstybės įstatymą ar baudžiamąjį procesą tuo
atveju, kai iškyla naujų faktų ar naujai išryškėja aplinkybės bei
esminės ankstensių procesų klaidos, galėjusios turėti reikšmės
nuosprendžio priėmimui.
3. Šio straipsnio nuostatose negali būti jokių išlygų
remiantis Konvencijos 15 straipsniu.
5 straipsnis
Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę
atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek
santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo
klausimais. Šis straipsnis neturi daryti jokių kliūčių valstybėms
imtis reikiamų priemonių vaikų interesams ginti.
6 straipsnis
1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama
ratifikacinius raštus, priėmimo arba patvirtinimo dokumentus,
gali nurodyti vieną ar kelias teritorijas, kuriose bus taikomos
šio Protokolo nuostatos, kartu nurodydama priemones,
įpareigojančias šias nuostatas įgyvendinti vienoje ar keliose
teritorijose.
2. Kiekviena valstybė paskui bet kuriuo metu gali pateikti
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų
nurodyta, jog šis Protokolas dar taikomas kokioje nors kitoje
jame nurodytoje teritorijoje. Susipažinus su pakeitimais,
Protokolas šioje teritorijoje įsigalioja pirmąją dieną po dviejų
mėnesių, praėjusių nuo tos dienos, kai Generaliniam sekretoriui
buvo įteiktas pareiškimas.
3. Kiekvienas pareiškimas, surašytas pagal du aukščiau
nurodytus punktus dėl jame nurodytos teritorijos, gali būti
atšauktas arba pakeistas informuojant apie tai Europos Tarybos
Generalinį sekretorių. Atšaukimas arba pakeitimas įsigalioja
pirmąją mėnesio dieną po dviejų mėnesių, praėjusių nuo tos
dienos, kai Generalinis sekretorius gavo pareiškimą.
4. Pagal ankstesnį punktą surašytas pareiškimas laikomas
atitinkančiu Konvencijos 63 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
5. Kiekvienos valstybės teritorija, kurioje ji šį Protokolą
taiko, remdamasi jo ratifikaciniais raštais, priėmimo ar
patvirtinimo dokumentais, ir kiekviena teritorija, kurioje
Protokolas taikomas pagal tos valstybės paduotą pareiškimą
remiantis šiuo straipsniu, gali būti laikomos atskiromis
teritorijomis, nurodytomis 1 straipsnyje.
7 straipsnis
1. Valstybės šio Protokolo 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 straipsnius
laiko Konvencijos papildomais straipsniais ir visos Konvencijos
nuostatos yra atitinkamai taikomos.
2. Tačiau asmens teisė paduoti prašymą, pripažinta
pareiškimu, padarytu pagal Konvencijos 25 straipsnį, arba Teismo
privalomosios jurisdikcijos pripažinimas pareiškimu, padarytu
pagal Konvencijos 46 straipsnį, negalios šiam Protokolui tol, kol
suinteresuota valstybė nepareikš, jog pripažįsta aukščiau minėtą
teisę arba aukščiau minėtą jurisdikciją Protokolo 1, 2, 3, 4 ir 5
straipsniams.
8 straipsnis
Šis Protokolas yra atviras pasirašyti valstybėms, Europos
Tarybos narėms, Konvencijos signatarėms. Jis bus ratifikuotas,
priimtas ar patvirtintas. Valstybė, Europos Tarybos narė, negali
šio Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtinti, jei kartu ar
anksčiau neratifikavo pačios Konvencijos. Protokolo
ratifikaciniai raštai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai
deponuojami Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.
9 straipsnis
1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po dviejų
mėnesių, praėjusių nuo tos dienos, kai septynios valstybės,
Europos Tarybos narės, pareiškė, jog sutinka vadovautis Protokolo
principais pagal 8 straipsnio nuostatas.
2. Kiekvienai valstybei dalyvei, kuri vėliau sutiks tapti
Protokolo dalyve, jis įsigalios pirmąją kito mėnesio dieną po
dviejų mėnesių, praėjusių nuo tos dienos, kai buvo deponuotas
ratifikacinis raštas, priėmimo ar patvirtinimo dokumentas.
10 straipsnis
Europos Tarybos Generalinis sekretorius praneša visoms
valstybėms, Tarybos narėms, apie:
a) kiekvieną pasirašymą;
b) kiekvieno ratifikacinio rašto, priėmimo ar patvirtinimo
dokumento deponavimą;
c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 6 ir 9
straipsnius;
d) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su
šiuo Protokolu.
Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, atitinkamai
įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
Sudarytas 1984 metų lapkričio 22 dieną Strasbūre anglų ir
prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas Europos Tarybos
archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
KONVENCIJOS PROTOKOLAS NR.11, NUSTATANTIS KONTROLĖS
MECHANIZMO PERTVARKYMĄ
Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 metų
lapkričio 4 dieną Romoje (toliau vadinama Konvencija), Protokolo
signatarės,
atsižvelgdamos į neatidėliotiną Konvencijos sukurto
kontrolės mechanizmo pertvarkymo būtinybę tam, kad būtų
išlaikytas ir patobulintas jos veiksmingumas ginant žmogaus
teises ir pagrindines laisves, ypač turint omenyje didėjantį
kandidatų į Europos Tarybą skaičių ir jos augančią narystę;
atsižvelgdamos į tai, kad dėl to yra norima pataisyti kai
kurias Konvencijos nuostatas, ypač pakeičiant esančią Europos
komisiją ir Žmogaus teisių teismą nauju nuolatiniu Teismu;
atsižvelgdamos į Europos Ministrų Konferencijos dėl Žmogaus
teisių, įvykusios 1985 metų kovo 19 ir 20 dienomis Vienoje,
priimtą Rezoliuciją Nr.1;
atsižvelgdamos į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos
1992 metų spalio 6 dieną priimtą Rekomendaciją 1194 (1992);
atsižvelgdamos į Valstybių, Europos Tarybos narių, Valstybių ir
Vyriausybių vadovų 1993 metų spalio 9 dieną Vienos deklaracijoje
priimtą sprendimą dėl Konvencijos kontrolės mechanizmo reformos,
susitarė:
1 straipsnis
Konvencijos II-IV skyriai (19-56 straipsniai) ir Protokolas
Nr.2, suteikiantis Europos žmogaus teisių teismui kompetenciją
teikti konsultacines išvadas, yra pakeičiami šiuo Konvencijos II
skyriumi (19-51 straipsniai):
"II skyrius. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS
19 straipsnis - Teismo įkūrimas
Aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose
prisiimtų įsipareigojimų laikymuisi yra įkurtas Europos žmogaus
teisių teismas, toliau vadinamas "Teismu+. Jis veikia nuolatos.
20 straipsnis - Teisėjų skaičius
Teismas susideda iš teisėjų skaičiaus, kuris yra lygus
Aukštųjų susitariančių šalių skaičiui.
21 straipsnis - Reikalavimai pareigoms užimti
1. Teisėjai turi būti aukštos moralės ir turėti
kvalifikaciją, kurios reikia aukštoms teisminėms pareigoms
užimti, ar būti teisininkai, turintys pripažintą kompetenciją.
2. Teisėjai dirba teisme savo vardu.
3. Savo kadencijos metu teisėjai negali eiti jokių pareigų,
nesuderinamų su jų nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių
pareigų reikalavimais. Visi klausimai, kylantys dėl šios dalies
taikymo, yra sprendžiami Teismo.
22 straipsnis - Teisėjų rinkimai
1. Teisėjus iš kandidatų, paskirtų Aukštosios susitariančios
šalies, sąrašo balsų dauguma kiekvienos Aukštosios susitariančios
šalies atžvilgiu renka Parlamentinė Asamblėja.
2. Tokios pat procedūros yra laikomasi papildant Teismo
sudėtį, kai prisijungia naujos Aukštosios susitariančios šalys,
taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.
23 straipsnis - Kadencijos laikas
1. Teisėjai yra renkami šešerių metų laikotarpiui. Jie gali
būti perrenkami. Tačiau pusei teisėjų, išrinktų per pirmuosius
rinkimus, kadencija baigiasi po trejų metų.
2. Teisėjus, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų metų,
tuoj pat po rinkimų burtų keliu parenka Europos Tarybos
Generalinis sekretorius.
3. Siekdama laiduoti, kiek tai įmanoma, kad pusė teisėjų
būtų atnaujinti kas treji metai, Parlamentinė Asamblėja, prieš
rengiant artimiausius rinkimus, gali nutarti, kad vieno ar
daugiau renkamų teisėjų kadencijos terminas yra kitoks, negu
šešeri metai, tačiau ne ilgesnis kaip devyneri ir ne trumpesnis
kaip treji.
4. Tais atvejais, kai yra daugiau kaip viena kadencija ir
jeigu Parlamentinė Asamblėja taiko aukščiau esančią dalį,
kadencijas tuoj pat po rinkimų burtų keliu nustato Europos
Tarybos Generalinis sekretorius.
5. Teisėjas, išrinktas, kad pakeistų teisėją, kurio
kadencija nepasibaigusi, eina pareigas likusį jo pirmtako
kadencijos laiką.
6. Teisėjų kadencija pasibaigia jiems sukakus 70 metų.
7. Teisėjai eina pareigas, iki jie bus pakeisti. Tačiau,
juos pakeitus, jie turi toliau nagrinėti bylas, kurios jau buvo
jų žinioje iki jų pakeitimo.
24 straipsnis - Atleidimas
Nė vienas teisėjas negali būti atleistas iš jo užimamų
pareigų, kol kiti teisėjai dviejų trečdalių balsų dauguma
nenusprendžia, kad jis neišpildė reikalaujamų sąlygų.
25 straipsnis - Archyvas ir teisės sekretoriai
Teismas turi archyvą, kurio funkcijos ir organizacija yra
nustatoma Teismo taisyklėmis. Teismui teikia pagalbą teisės
sekretoriai.
26 straipsnis - Plenarinis Teismas
Plenarinis Teismas:
a) renka savo prezidentą ir vieną ar du viceprezidentus
trejų metų laikotarpiui; jie gali būti perrenkami;
b) steigia Rūmus, sudaromus nustatytam laiko tarpui;
c) renka Teismo Rūmų prezidentus; jie gali būti perrenkami;
d) priima Teismo taisykles; ir
e) renka archyvarą ir vieną ar daugiau archyvaro
pavaduotojus.
27 straipsnis - Komitetai, Rūmai ir Didieji Rūmai
1. Nagrinėti jam perduotas bylas Teismas posėdžiauja
komitetuose, susidedančiuose iš trijų teisėjų, Rūmuose,
susidedančiuose iš septynių teisėjų, ir Didžiuosiuose Rūmuose,
susidedančiuose iš septyniolikos teisėjų. Teismo Rūmai nustatytam
laiko tarpui steigia komitetus.
2. Suinteresuotos Valstybės šalies atžvilgiu išrinktas
teisėjas yra ex officio Rūmų ir Didžiųjų Rūmų narys arba, jeigu
tokio nėra arba jis negali posėdžiauti, jos pasirinkimu,
dalyvauja asmuo, kuris posėdžiauja teisėjo teisėmis.
3. Į Didžiųjų Rūmų sudėtį taip pat įeina Teismo prezidentas,
Rūmų prezidentai ir kiti pagal Teismo taisykles parinkti
teisėjai. Kai byla yra perduodama Didiesiems Rūmams pagal 43
straipsnį, nė vienas Rūmų teisėjas, kuris dalyvavo sprendimo
priėmime, išskyrus Rūmų prezidentą ir teisėją, kuris dalyvavo
suinteresuotos Valstybės šalies atžvilgiu, negali dalyvauti
Didžiųjų Rūmų posėdžiuose.
28 straipsnis - Komitetų deklaracijos
dėl nepriimtinumo
Komitetas gali vienbalsiai pareikšti, kad individualios
peticijos, paduotos pagal 34 straipsnį, yra nepriimtinos, arba
jas išbraukti iš bylų sąrašų, tokiais atvejais, kai toks
nutarimas gali būti priimtas be tolesnio nagrinėjimo. Nutarimas
yra galutinis.
29 straipsnis - Rūmų nutarimai dėl
priimtinumo ir esmės
1. Jeigu joks nutarimas nepriimtas pagal 28 straipsnį, Rūmai
sprendžia dėl individualių peticijų, pateiktų pagal 34 straipsnį,
nepriimtinumo ir esmės.
2. Rūmai sprendžia dėl tarpvalstybinių peticijų, pateiktų
pagal 33 straipsnį, nepriimtinumo ir esmės.
3. Nutarimas dėl nepriimtinumo yra priimamas atskirai, jeigu
išimtiniais atvejais Teismas nenusprendžia kitaip.
30 straipsnis - Jurisdikcijos perleidimas
Didiesiems Rūmams
Kai byla, esanti Rūmuose, kelia svarbų klausimą, įtakojantį
Konvencijos ar prie jos esančių Protokolų aiškinimą, arba kai
klausimo išsprendimas gali neatitikti ankstesnio Teismo priimto
sprendimo, Rūmai gali bet kuriuo momentu prieš sprendimo priėmimą
perleisti tai Didžiųjų Rūmų jurisdikcijai, jeigu viena iš bylos
šalių tam neprieštarauja.
31 straipsnis - Didžiųjų Rūmų įgaliojimai
Didieji Rūmai:
a) priima sprendimus dėl peticijų, pateiktų pagal 33 arba 34
straipsnius, kada Rūmai perleido jurisdikciją pagal 30 straipsnį,
arba kada byla buvo perduota pagal 43 straipsnį, ir
b) svarsto prašymus dėl konsultacinės išvados, pateiktus
pagal 47 straipsnį.
32 straipsnis - Teismo jurisdikcija
1. Teismo jurisdikcija apima visus klausimus dėl Konvencijos
ir prie jos esančių Protokolų aiškinimo ir taikymo, kurie yra
perduoti jam pagal 33, 34 ir 47 straipsnius.
2. Ginčus dėl Teismo jurisdikcijos sprendžia pats Teismas.
33 straipsnis - Tarpvalstybinės bylos
Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali kreiptis į Teismą
dėl kitos Aukštosios susitariančios, šalies tariamai padaryto
Konvencijos ar prie jos esančių Protokolų nuostatų pažeidimo.
34 straipsnis - Individualios peticijos
Teismas gali priimti kiekvieno asmens, nevyriausybinės
organizacijos ar grupės asmenų, teigiančių, kad jie yra vienos iš
Aukštosios susitariančios šalies padaryto teisių, išdėstytų
Konvencijoje ar prie jos esančiuose Protokoluose, pažeidimo
aukos, peticijas. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja
jokiu būdu netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise.
35 straipsnis - Reikalavimai priimtinumui
1. Teismas gali nagrinėti klausimą tik tada, kai visos
vidaus priemonės buvo panaudotos, pagal visuotinai pripažintas
tarptautinės teisės normas ir per šešis mėnesius nuo galutinio
sprendimo priėmimo dienos.
2. Teismas nenagrinėja jokios individualios peticijos,
pateiktos pagal 34 straipsnį, jeigu ji yra:
a) anonimiška; arba
b) pagal savo esmę tokia pati byla, kurią Teismas jau
svarstė ar kuri jau buvo perduota kitam tarptautinio tyrimo ar
ginčo sprendimo organui, ir jeigu ji nesuteikia jokios naujos
reikšmingos informacijos.
3. Teismas pripažįsta nepriimtiną kiekvieną pagal 34
straipsnį pateiktą individualią peticiją, jeigu jis mano, kad ji
yra nesuderinama su Konvencijos ir prie jos esančių Protokolų
nuostatomis, aiškiai nepagrįsta arba yra piktnaudžiavimas
peticijos teise.
4. Teismas gali atmesti kiekvieną peticiją, jeigu jis laiko
ją nepriimtina pagal šį straipsnį. Jis tai gali padaryti bet
kokioje nagrinėjimo stadijoje.
36 straipsnis - Trečiosios šalies įsikišimas
1. Visose Rūmų ar Didžiųjų Rūmų nagrinėjamose bylose
Aukštoji susitarianti šalis, kurios piliečiai yra peticijos
teikėjai, turi teisę pateikti raštiškas pastabas ir dalyvauti
posėdžiuose.
2. Teismo prezidentas visiško teisingumo įgyvendinimo tikslu
gali pakviesti Aukštąją susitariančią šalį, kuri nėra proceso
šalimi, ar bet kurį suinteresuotą asmenį, kuris nėra peticijos
teikėjas, pateikti raštiškas pastabas ar dalyvauti posėdžiuose.
37 straipsnis - Peticijų išbraukimas
1. Teismas gali kiekvienoje proceso stadijoje nutarti
išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašų, kai aplinkybės verčia
daryti išvadą, jog:
a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos, arba
b) klausimas buvo išspręstas, arba
c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos
Teismo nustatytos priežasties.
Tačiau Teismas turi toliau tirti peticiją, jeigu to
reikalauja laikymasis žmogaus teisių, apibrėžtų Konvencijoje ir
prie jos esančiuose Protokoluose.
2. Teismas gali nutarti atstatyti peticiją savo bylų sąraše,
jeigu jis mano, jog aplinkybės tai pateisina.
38 straipsnis - Bylos nagrinėjimas ir
draugiškų sprendimų procedūros
1. Jeigu Teismas nutaria, kad peticija yra priimtina, jis:
a) palaiko bylos nagrinėjimą kartu su šalių atstovais ir,
esant reikalui, veda tyrimą, kurio veiksmingai eigai
suinteresuotos Valstybės padengia visas reikiamas priemones;
b) perduoda tai suinteresuotų šalių žiniai su tikslu
užtikrinti draugišką klausimo sprendimą pagarbos žmogaus teisėms,
apibrėžtoms Konvencijoje ir prie jos esančiuose Protokoluose,
pagrindu.
2. Procesas, vedamas pagal 1.b dalį, yra slaptas.
39 straipsnis - Draugiško sprendimo pasiekimas
Jeigu yra pasiektas draugiškas sprendimas, Teismas,
apsiribodamas glaustu faktų ir pasiektų sprendimų išdėstymu,
išbraukia bylą iš savo sąrašų.
40 straipsnis - Vieši posėdžiai ir
priėjimas prie dokumentų
1. Posėdžiai yra vieši, jeigu teismas išimtiniais atvejais
nenusprendžia kitaip.
2. Dokumentai, saugomi archyvaro, yra viešai prieinami,
jeigu Teismo prezidentas nenusprendžia kitaip.
41 straipsnis - Teisinga satisfakcija
Jeigu Teismas nustato, kad buvo Konvencijos ar prie jos
esančių Protokolų pažeidimas, ir jeigu suinteresuotos Aukštosios
susitariančios šalies vidaus įstatymai tik dalinai suteikia
atlyginimą už padarytą žalą, Teismas, esant reikalui,
nukentėjusiajai šaliai suteikia teisingą satisfakciją.
42 straipsnis - Rūmų sprendimai
Rūmų sprendimai tampa galutiniais pagal 44 straipsnio 2
dalies sąlygas.
43 straipsnis - Kreipimasis į Didžiuosius Rūmus
1. Per tris mėnesius nuo Rūmų sprendimo priėmimo dienos
kiekviena bylos šalis išimtiniais atvejais gali prašyti, kad byla
būtų perduota Didiesiems Rūmams.
2. Didieji Rūmai penkių teisėjų sudėtimi priima prašymą,
jeigu atvejis iškelia svarbų klausimą, įtakojantį Konvencijos ar
prie jos esančių Protokolų aiškinimą ar taikymą, ar bendros
reikšmės svarbų klausimą.
3. Jeigu teisėjų sudėtis priima prašymą, Didieji Rūmai
išsprendžia bylą teismo sprendimu.
44 straipsnis - Galutiniai sprendimai
1. Didžiųjų Rūmų sprendimas yra galutinis.
2. Rūmų sprendimas tampa galutiniu:
a) kai šalys pareiškia, jog jos neprašys, kad byla būtų
perduota Didiesiems Rūmams, arba
b) po trijų mėnesių nuo sprendimo dienos, jeigu nebuvo
pateiktas prašymas perduoti bylą Didiesiems Rūmams, arba
c) kada teisėjų sudėtis atmeta prašymą perduoti pagal 43
straipsnį.
3. Galutinis sprendimas turi būti paskelbtas viešai.
45 straipsnis - Sprendimų ir nutarimų pagrįstumas
1. Sprendimai, kaip ir nutarimai, skelbiantys peticijos
priėmimą ar atmetimą, turi būti pagrįsti.
2. Jeigu sprendimas visiškai ar dalinai neišreiškia
vieningos teisėjų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę
pareikšti atskirą nuomonę.
46 straipsnis - Sprendimų privalomumas ir vykdymas
1. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja paklusti
galutiniam Teismo sprendimui kiekvienoje byloje, kurioje jos yra
šalimis.
2. Galutinis Teismo sprendimas yra perduodamas Ministrų
komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.
47 straipsnis - Konsultacinės išvados
1. Ministrų komiteto prašomas, Teismas gali teikti
konsultacines išvadas teisiniais klausimais, susijusiais su
Konvencijos ir prie jos esančių Protokolų aiškinimu.
2. Šios išvados netaikomos klausimams apie teisių ir
laisvių, numatytų Konvencijos pirmame skyriuje ir prie jos
esančiuose Protokoluose, turinį ir apimtį, taip pat kitiems
klausimams, kuriuos Teismas ar Ministrų komitetas galėtų paliesti
dėl tokių procesų, kurie pagal Konvenciją galėtų būti pradėti.
3. Ministrų komiteto sprendimas prašyti Teismo konsultacinės
išvados priimamas atstovų, turinčių teisę posėdžiauti Komitete,
balsų dauguma.
48 straipsnis - Teismo konsultacinė jurisdikcija
Teismas nusprendžia, ar Ministrų komiteto prašymas suteikti
konsultacinę išvadą neišeina už jo kompetencijos, numatytos 47
straipsnyje, ribų.
49 straipsnis - Konsultacinių išvadų pagrindai
1. Teismo konsultacinės išvados turi būti pagrįstos.
2. Jeigu konsultacinė išvada visiškai ar dalinai neišreiškia
vieningos teisėjų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę
pareikšti atskirą nuomonę.
3. Teismo konsultacinė išvada yra siunčiama Ministrų
komitetui.
50 straipsnis - Teismo išlaidos
Teismo išlaidas padengia Europos Taryba.
51 straipsnis - Teisėjų privilegijos
ir imunitetai
Teisėjai savo funkcijų atlikimo metu turi teisę naudotis
privilegijomis ir imunitetais, numatytais Europos Tarybos statuto
40 straipsnyje ir vėliau sudarytuose susitarimuose."
2 straipsnis
1. Konvencijos V skyrių laikyti Konvencijos III skyriumi;
Konvencijos 57 straipsnį laikyti Konvencijos 52 straipsniu; 58 ir
59 Konvencijos straipsniai netenka galios ir Konvencijos 60-66
straipsniai atitinkamai yra laikomi Konvencijos 53-59
straipsniais.
2. Konvencijos I skyrius vadinasi "TEISĖS IR LAISVĖS", o
Konvencijos naujas III skyrius vadinasi "ĮVAIRIOS NUOSTATOS".
Konvencijos 1-18 straipsniai ir nauji 52-59 straipsniai yra
pavadinti taip, kaip išdėstyta šio Protokolo priede.
3. Naujoje 56 straipsnio 1 dalyje įterpiami žodžiai "pagal
šio straipsnio 4 dalį" po žodžio "turi"; 4 dalyje žodžiai
"Komisija priimti peticijas" ir "pagal šios Konvencijos 25
straipsnį" yra atitinkamai keičiami žodžiais "Teismas priimti
pareiškimus" ir "kaip numatyta Konvencijos 34 straipsnyje".
Naujoje 58 straipsnio 4 dalyje žodžiai "63 straipsnis" yra
keičiami žodžiais "56 straipsnis".
4. Konvencijos Protokole yra padaromos šios pataisos:
a) straipsniams yra suteikiami pavadinimai, išdėstyti
dabartinio Protokolo priede; ir
b) 4 straipsnio paskutiniame sakinyje žodžiai "63
straipsnio" yra keičiami žodžiais "56 straipsnio".
5. Protokole Nr.4 yra padaromos šios pataisos:
a) straipsniams yra suteikiami pavadinimai, išdėstyti
dabartinio Protokolo priede;
b) 5 straipsnio 3 dalyje žodžiai "63 straipsnio" yra
keičiami žodžiais "56 straipsnio"; papildoma šia nauja 5 dalimi:
"Kiekviena Valstybė, kuri pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis
padarė pareiškimą, gali bet kuriuo metu vėliau vienos ar daugiau
teritorijų, kurių atžvilgiu buvo padarytas pareiškimas, vardu
pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo kompetenciją priimti
peticijas iš asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų
grupių, kaip nurodyta Konvencijos 34 straipsnyje visų ar bet
kurio iš 1-4 šio Protokolo straipsnių atžvilgiu."; ir
c) 6 straipsnio 2 dalis neteko galios.
6. Protokole Nr.6 yra padarytos šios pataisos:
a) straipsniams yra suteikiami pavadinimai, išdėstyti
dabartinio Protokolo priede; ir
b) 4 straipsnyje žodžiai "pagal 64 straipsnį" yra keičiami
žodžiais "pagal 57 straipsnį".
7. Protokole Nr.7 yra padarytos šios pataisos:
a) straipsniams yra suteikiami pavadinimai, išdėstyti
dabartinio Protokolo priede;
b) 6 straipsnio 4 dalyje žodžiai "63 straipsnio" yra
keičiami žodžiais "56 straipsnio"; papildoma šia nauja 6 dalimi:
"Kiekviena Valstybė, kuri pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis
padarė pareiškimą, gali bet kuriuo metu vėliau vienos ar daugiau
teritorijų, kurių atžvilgiu buvo padarytas pareiškimas, vardu
pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo kompetenciją priimti
peticijas iš asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų
grupių, kaip nurodyta Konvencijos 34 straipsnyje visų ar bet
kurio iš 1-5 šio Protokolo straipsnių atžvilgiu."; ir
c) 7 straipsnio 2 dalis neteko galios.
8. Protokolas Nr.9 yra anuliuojamas.
3 straipsnis
1. Šis Protokolas atviras pasirašyti kiekvienai Valstybei,
Europos Tarybos narei, Konvencijos signatarei, kurios gali
išreikšti sutikimą būti susaistytomis šiuo Protokolu:
a) pasirašydamos ratifikacinius raštus, priėmimo ar
patvirtinimo dokumentus be išlygų;
b) pasirašydamos, su ratifikacijos, priėmimo ar patvirtinimo
sąlyga, o vėliau ratifikuodamos, priimdamos ar patvirtindamos.
2. Ratifikaciniai raštai, priėmimo ar patvirtinimo
dokumentai yra perduodami saugoti Europos Tarybos Generaliniam
sekretoriui.
4 straipsnis
Šis Protokolas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po vienerių
metų nuo tos dienos, kada visos Konvencijos Šalys pagal 3
straipsnio nuostatas išreiškė savo sutikimą būti susaistytomis
šiuo Protokolu. Naujų teisėjų rinkimai gali būti surengiami ir
bet kokie tolesni būtini žingsniai įsteigti naują Teismą žengiami
pagal šio Protokolo nuostatas nuo dienos, kada visos Konvencijos
Šalys išreiškė savo sutikimą būti susaistytomis šiuo Protokolu.
5 straipsnis
1. Nepažeidžiant žemiau esančių 3 ir 4 dalių, teisėjų,
Komisijos narių, archyvaro ir archyvaro pavaduotojo kadencijos
laikas baigiasi šio Protokolo įsigaliojimo dieną.
2. Peticijos, esančios Komisijoje ir kurios nebuvo priimtos
iki šio Protokolo įsigaliojimo dienos, yra nagrinėjamos Teismo
pagal šio Protokolo nuostatas.
3. Peticijos, kurios buvo priimtos iki šio Protokolo
įsigaliojimo dienos, yra toliau vienerius metus nagrinėjamos
Komisijos narių. Kiekviena peticija, kurios nagrinėjimas nebuvo
baigtas per aukščiau minėtą laiko tarpą, yra perduodama Teismui,
kuris jas nagrinės kaip priimtinas bylas pagal šio Protokolo
nuostatas.
4. Peticijų atžvilgiu, kurioms Komisija po šio Protokolo
įsigaliojimo dienos priėmė pranešimą pagal buvusį Konvencijos 31
straipsnį, pranešimas yra perduodamas šalims, be teisės jį
skelbti viešai. Pagal nuostatas, taikomas prieš šio Protokolo
įsigaliojimą, byla gali būti perduota Teismui. Didžiųjų Rūmų
teisėjų sudėtis nustato, ar vieni Rūmai iš Didžiųjų Rūmų spręs
bylą. Jeigu byla yra išsprendžiama Rūmų, Rūmų nutarimas yra
galutinis. Bylos, neperduotos Teismui, yra nagrinėjamos Ministrų
komiteto, veikiančio pagal buvusio Konvencijos 32 straipsnio
nuostatas.
5. Bylos, esančios Teisme ir neišspręstos iki įsigaliojant
šiam Protokolui, yra perduodamos Teismo Didiesiems Rūmams, kurie
jas nagrinėja pagal šio Protokolo nuostatas.
6. Bylos, esančios Ministrų komitete ir neišspręstos pagal
buvusį Konvencijos 32 straipsnį iki įsigaliojant šiam Protokolui,
yra baigiamos spręsti Ministrų komitete pagal tą straipsnį.
6 straipsnis
Kai Aukštoji susitarianti šalis padarė pareiškimą,
pripažindama Komisijos kompetenciją ar Teismo jurisdikciją pagal
buvusį Konvencijos 25 arba 46 straipsnį dėl klausimų, iškilusių
vėliau ar pagrįstų faktais, atsiradusiais dėl tokios
deklaracijos, toks apribojimas lieka galioti Teismo jurisdikcijai
pagal šį Protokolą.
7 straipsnis
Europos Tarybos Generalinis sekretorius praneša visoms
Tarybos narėms apie:
a) kiekvieną pasirašymą;
b) ratifikacinių raštų, priėmimo ar patvirtinimo dokumentų
deponavimą;
c) šio Protokolo ar bet kurios jo nuostatos įsigaliojimo
datą pagal 4 straipsnį; ir
d) bet kurį kitą aktą, pranešimą ar persiuntimą, susijusį su
šiuo Protokolu.
Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, tinkamai įgalioti,
pasirašė šį Protokolą.
Sudarytas Strasbūre 1994 metų gegužės 11 dieną anglų ir
prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
viena egzempliorių, kuris yra saugomas Europos Tarybos
archyvuose. Europos Tarybos Generalinis sekretorius persiunčia
kiekvienai Europos Tarybos narei patvirtintus nuorašus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.